Šiuolaikinės lietuviškos švietimo sistemos reformatorius

Turbūt nėra daug žmonių, kurie visuomet su džiaugsmu eidavo ar vis dar eina į mokyklą, bet ar dažnai susimąstoma apie galimas to priežastis? Kuriuo metu ir kodėl noras mokytis ir tobulėti tampa nebe siekiu, o savotiškai varžančia prievole? Šio interviu pašnekovas – Nerijus Buivydas – organizacijos „Sėkmės mokykla“ įkūrėjas ir vadovas, minėtus klausimus sugebėjo ne tik sau užduoti, bet ir turėjo pakankamai drąsos įgyvendinti savo idėjas Lietuvos švietimo sistemoje, kur jau septintus metus su savo komanda motyvuoja šiuolaikinį jaunimą siekti sėkmės gyvenime, moksluose ir karjeroje. Taigi, kviečiame išsamiau susipažinti su šios organizacijos įkūrėju, jo veikla ir idėjomis ir galbūt pasisemti naujų minčių apie sėkmę bei kliūtis, su kuriomis, nepaisant amžiaus, savo gyvenime susiduria kiekvienas žmogus. 

Nuotr. Nerijus Buivydas, organizacijos "Sėkmės mokykla" įkūrėjas, asmeninio archyvo nuotrauka.

- Kaip Jūs pats pristatytumėte organizaciją „Sėkmės mokykla“?

Trumpai galėčiau apibrėžti taip – „Sėkmės mokykla“ yra neformali švietimo organizacija, nuo 2007 metų veikianti visoje Lietuvoje, kuri stengiasi ugdyti bendrąsias kompetencijas vyresniųjų klasių moksleiviams ir diegti demokratinio ugdymo principus šalies mokyklose.

- Kuo ši organizacija skiriasi nuo įprastų šalies mokyklų?

„Sėkmės mokykloje“ 9-12 klasių moksleiviams suteikiame galimybę pažinti save ir kitus, lavinti bendrąsias kompetencijas, kurios praverčia gyvenime, moksluose ir tolimesnėje karjeroje. Šiuos moksleivių gebėjimus ugdome savaitgalinėse programose, kur jie lavina savęs pažinimą, bendravimą, kūrybiškumą, emocijų valdymą, viešo kalbėjimo įgūdžius ir kitus gebėjimus. Taip pat atliekant praktiką norimoje verslo, meno, sporto ar kitoje įstaigoje moksleivių praktinio ugdymo savaitės metu, jiems suteikiame galimybę išbandyti tai, kuo norisi užsiimti ateityje. Mūsų organizacijos propaguojamus demokratinio ugdymo principus skleidžiame ir į valdiškas mokyklas. Tai kol kas dar vyksta po „Sėkmės mokyklos“ prekės ženklu, tačiau siekiame šią veiklą išplėsti ir įkurti „Demokratinę mokyklą“, kurios tikslas būtų vaikų motyvavimui ir mokymuisi skirti daugiau nei porą valandų per savaitę. Ilgai galvojome, kaip ta sistema galėtų atrodyti, kokia filosofija geriausia būtų vadovautis, ir prieš penkerius metus atradome pranešimą, kuriame buvo pavartotas terminas „demokratinė mokykla“ ir aprašyta jos metodika. Iškart supratome, kad būtent to trūksta lietuviškoje švietimo sistemoje.

- O kaip Jums kilo idėja įkurti „Sėkmės mokyklos“ organizaciją? Kas labiausiai tai paskatino – bendras nepasitenkinimas esama švietimo sistema šalyje, sava patirtis ar kitos priežastys? 

Aš pats mokykloje nebuvau aktyvistas, geras ar dar kažkuo išsiskiriantis moksleivis. Mano tikslas buvo gauti septynis ir kad prie manęs „nelįstų mokytojai“. Viskas pasikeitė, kai nuėjau į universitetą, ir ten atradau studentų atstovybę, kuri man tapo erdve pasireikšti. Tada prasidėjo savanorystė, atsirado siekis daryti kažką dėl kitų, aš supratau, kad būtent tai noriu daryti ateityje. Po studijų Kaune grįžau į Vilnių, pradėjau dirbti ir supratau, kad man trūksta saviraiškos. Atradau „Junior Chamber International“ („JCI“) organizaciją, tapau jos nariu, pradėjau lankytis seminaruose ir supratau, kokie protingi lektoriai ten susirenka, kaip gerai ir naudingai jie gali patarti. Tuomet ir pagalvojau, kad jeigu jau mokykloje būčiau tai žinojęs, būčiau daugelį dalykų daręs visai kitaip – pradedant mokslu, baigiant požiūriu į gyvenimą, savo keliamais tikslais. Man jau buvo vėlu,  bet pagalvojau, kad galiu padėti kitiems, kurie kaip tik dar tik pradeda karjerą. Pakalbėjęs su „JCI“ lektoriais, gavau jų sutikimą paskaityti paskaitas ir vaikams. Taip pamažu subūrėme kompetetingą ir stiprią „Sėkmės mokyklos“ komandą, kurios vienas tikslų ir buvo grįžti į mūsų buvusią mokyklą ir grąžinti savotišką duoklę – pasidalinti žiniomis, sukaupta patirtimi su jos mokiniais. Nuo to viskas ir prasidėjo... 

- Ar daug narių ir mokinių apima ši organizacija?

Esame keturi nuolatiniai darbuotojai ir aštuoni savanoriai. Metinėje mokymų programoje, kurioje moksleiviai mokosi bendrųjų kompetencijų, turime virš 100 mokinių. Į praktiką įmonėse išleidžiame daugiau nei 70 jaunuolių. Taip pat rengiame pavienius mokymus, kur susirenka dar daugiau moksleivių.

- Kaip moksleiviai gali patekti į šią mokyklą?

Paprastai  skelbiame priėmimus į mūsų mokyklą ir 9-12 klasių moksleiviai, kol kas  be atrankos, gali patekti į mokymų programą. Visgi reikia registruotis kuo greičiau, nes grupės Vilniuje ir Kaune greitai užsipildo (štai ir dabar, jau visos grupės užpildytos), todėl šiuo metu moksleiviai gali registruotis tik į kitų metų programas. Į moksleivių praktikos savaitės programą jau darome ir atranką, t. y., interviu pokalbius su kandidatais, norinčiais patekti į šią programą. Taip darome, nes ieškome pačių motyvuočiausių mokinių, kurie tikrai norėtų save išbandyti tam tikroje srityje, kurioje ateityje galbūt norės dirbti.  

- Kaip vyksta pamokos šioje mokykloje?

Mokiniai renkasi kas antrą šeštadienį, tuomet vyksta trijų valandų mokymai, kurie yra pusiau teoriniai, pusiau praktiniai. Pavyzdžiui, jei mokomės viešojo kalbėjimo, iš pradžių mokiniai išklauso teoriją apie tai, o po to  išbando tai praktiškai – jie kalba viešai, mes juos filmuojame, po to visi bendrai aptariame, mokomės vieni iš kitų, kas dar geriau padeda įsisavinti medžiagą. Kadangi mūsų grupėse būna po nedaug žmonių, stengiamės suburti komandas, kuriose jie geriau vieni su kitais susibendrautų, kad jiems būtų linksma, bendraujame neformaliai, laisvai, stengiamės vieni su kitais palaikyti ryšį ir tarp mokymų.

- Kokias esmines vertybes ir kompetencijas siekiate įdiegti savo mokiniams?

Lankomės tradicinėse mokyklose ir reikia pastebėti, kad jose labiausiai yra orientuojamasi būtent į dalykines kompetencijas – žmogaus santykį su mokslu. Tokiu būdu neretai pamirštamas ne mažiau svarbus žmogaus santykis su žmogumi – bendravimas, charakterių pažinimas, emocijų valdymas – bendrosios žmogaus kompetencijos. Čia mūsų organizacija ir ateina į pagalbą – suprantame, jog tradicinėje mokykloje programų užimtumas yra didelis, bet mes manome, kad reikia ugdyti ir tokius – gal ir paprastus, tačiau neabejotinai svarbius ir dažnai užmirštamus dalykus. Jie yra pamatiniai sėkmingo žmogaus gyvenime – sėkmingai karjerai, gyvenimui, viskas nuo to ir prasideda.   

- Sakykite, ar Jums nekilo mintis, įkurti panašią organizaciją ir vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems taip pat dažnai stinga tokių bendrųjų kompetencijų?

Dažnai tenka girdėti tėvų, atvedančių savo vaikus į mūsų mokyklą, pageidavimus pasimokyti tokių dalykų, kurių mokome „Sėkmės mokykloje“, pavyzdžiui, kad ir asmeninių finansų valdymo, viešojo kalbėjimo. Ne tik tėvai, bet ir studentai yra išreiškę tokį pageidavimą, vadinasi, tokių kompetencijų tikrai trūksta. Visgi mūsų organizacija nusprendė nesiblaškyti, bet geriau gilintis į tai, nuo ko pradėjome savo veiklą – į 9-12 klasių moksleivius, jų poreikius ir tai, ką dar galima jiems pasiūlyti. Šiuo atveju, labiau siekiame gilintis į kokybę, o ne į kiekybę.

- Kokių sričių specialistai moko šioje organizacijoje? Kaip juos surandate, atrenkate? O gal jie patys pasisiūlo?

Yra ir žmonių, kurie patys pareiškė norą dėstyti, bet mes labiau ieškome tokių, apie kuriuos esame girdėję gerų atsiliepimų ar kuriuos kažkas rekomenduoja. Pirmiausia, visada ieškome gerų savo sričių specialistų. Antra, labai svarbu, kad jie mokėtų bendrauti su vaikais, nes vaikai – tai ne verslo žmonės, prie jų reikia mokėti prieiti, bendrauti, būti charizmatiškiems. Tokių žmonių ieškome nuolatos ir tai dažniausiai būna verslo konsultantai, koučingo specialistai, netgi sporto, teatro, muzikos atstovai. Jie galbūt mažiau žinomi visuomenėje, bet yra neabejotini savo srities profesionalai. 

- Kiek Jums pačiam artimas švietimas, pedagoginis darbas? O gal Jūs esate visai kitos srities specialistas, ryžęsis reformuoti šiuolaikinę švietimo sistemą Lietuvoje?

Iki įkurdamas „Sėkmės mokyklą“ su švietimu neturėjau nieko bendra. Jeigu mokykloje man kas nors būtų pasakęs, kad aš turėsiu kažką bendro su švietimu, būčiau labai pasijuokęs iš to... Nes pats greičiau buvau „antišvietimo“ pavyzdys – mano pažymių vidurkis turbūt buvo septyni, turėjau problemų su elgesiu, tekdavo apsilankyti ir pas pavaduotoją, pamokų metu nuolatos keldavau įvairius klausimus, netikėdavau tuo, ką sakydavo mokytojai, mane net vadindavo „advokatu“. Taigi, tikrai nesvajojau apie darbą mokykloje ar kažkaip susijusį su švietimu. Visgi tas mano nepasitenkinimas, kai pats buvau mokykloje, turbūt paradoksaliai peraugo į tai, kad pats pasukau į švietimo sistemą, siekdamas bent šiek tiek ją reformuoti ir dabar jau septynerius metus joje aktyviai dirbu.   

- Ar buvo sunku imtis steigti savo organizaciją?

Pradžioje, kai tai dar buvo savanoriška organizacija – be darbuotojų, atlyginimų – tai buvo labai lengva. Visi turėjo savo užduotis, laisvu laiku jas atlikdavo, nebuvo didelių rūpesčių. Kai prieš ketverius metus „Sėkmės mokykloje“ atsirado trys darbuotojai ir mes su kolege, siekdami visas savo jėgas ir laiką skirti vien tik „Sėkmės mokyklos“ veiklai,  turėjome išeiti iš savo nuolatinių darbų, tuomet tapo sunku. Staiga tai tapo nebe savanoriška veikla, bet socialiniu verslu, kur jauti didelę atsakomybę prieš save ir prieš kitus žmones, dirbančius kartu su tavimi, turi sukurti tokias sąlygas, kad šis verslas ne tik būtų socialiai atsakingas, bet ir garantuotų stabilias pajamas. 

- Ar steigdamas švietimo organizaciją sulaukėte daug kritikos? O gal kaip tik dauguma žmonių suprato, kad lietuviškoje švietimo sistemoje labai trūksta tokios organizacijos?

Buvo įvairių reakcijų ir patarimų. Kol tai buvo savanoriška veikla, tai aplinkinių reakcijos būdavo labai palankios – koks tu šaunuolis, kad tai darai, to labai reikia. Tačiau vieną dieną mes su kolege supratome, kad jeigu nesiimsime aktyvesnių veiksmų, tai ir liks tik hobis, kuris neperaugs į nieką rimtesnio ir nesukels jokio efekto lietuviškoje švietimo sistemoje. Supratome, jog norint sukurti reikšmingesnius pokyčius, tam reikia skirti daugiau laiko ir jėgų, tuomet išėjome iš ankstesnių darbų ir ėmėmės naujos veiklos, susijusios su „Sėkmės mokykla“. Reakcijos po tokio pareiškimo tapo ne tokios palankios – dauguma nesuprato, kam to reikia, kodėl rizikavome viskuo, ko iki tol buvome pasiekę – geru darbu, stabiliomis pajamomis ir ėjome į švietimo sritį, kur, ne paslaptis, nėra jokio stabilumo. Tikrai nedaug kas suprato tokį norą kurti kažką nauja ir rizikuoti.   

- Ar ankstesnė patirtis praverčia dabartinėje veikloje?

Taip, labai. Atėjau iš verslo srities, kur iki ateidamas į „Sėkmės mokyklą“ dirbau šešerius metus. Darbinė patirtis didelėse lietuviško ir nelietuviško kapitalo įmonėse tikrai prideda profesionalumo, tam tikrų žinių – pavyzdžiui, kaip reikia bendrauti, vesti derybas su partneriais, kaip būti pasiruošus įvairiems netikėtiems atvejams. Manau, kad tokia patirtis neįkainojama.  

- Ar dabar jaučiatės esantis savo vietoje?

Taip, jaučiuosi esantis visiškai savo vietoje. Perėjimas iš geriau apmokamo darbo į mažiau apmokamą, buvo nors ir rizikingesnis, bet nepalyginamai geresnis sprendimas, žymiai pagerinęs gyvenimo kokybę – visai nesijaučiu tarsi dirbčiau. Jei ankstesniame darbe, būdavo, pramiegodavau ar vėluodavau, tai šiame atsikeliu ir pradedu dirbti net anksčiau, kad ir nuo septynių. Dabar gali sau leisti kad ir tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau negalėdavai pagalvoti – pavyzdžiui, vidury dienos eiti pasportuoti, pasivaikščioti. Su kolegomis esame sutarę, kad tokiu atveju pasisakome, susitariame ir neturime jokių nepatogumų, susijusių su tuo „ką kolegos ar vadovas pasakys?“ Stengiamės kurti jaukią, malonią darbui aplinką ir joje daryti pokyčius švietimo sistemoje. 

- Kas Jus labiausiai motyvuoja užsiimti šia veikla?

Motyvuoja tai, kad gali būti kažkuo naudingas, kad tavo darbas yra prasmingas. Tai leidžia jausti, kad gyveni pilnatvės kupiną gyvenimą, ir kad kažką sukuri, o ne tik tai, kad esi didelės įmonės darbuotojas, padedantis jos savininkams uždirbti dar vieną milijoną ir galiausiai nejauti jokios didesnės to prasmės.

- Ką Jums reiškia žodis „verslas“? 

Gebėjimas pamatyti ir patenkinti poreikius visuomenėje, pasiūlius tam tikrą produktą ar paslaugą. Visgi aš labiau esu ne už tą tradicinį ekonominį verslą, prie kurio esame įpratę, bet už socialinį, kuriam priskirčiau ir „Sėkmės mokyklą“, salotų barą „Mano guru“, „Mamų uniją“ ir pan. Kur tu organizuoji, parduodi, užsidirbi, bet taip pat ir kažkuo prisidedi prie visuomenės gerovės – ar tausoji aplinką, ar parduodi dėvėtus drabužius ir taip juos prikeli „antram gyvenimui“, ar remi socialiai pažeidžiamas grupes – buvusius kalinius, narkomanus, padėdamas jiems surasti darbą, kaip salotų baras „Mano guru“. Ar kaip „Sėkmės mokykla“, kai padedi žmonėms augti, tobulėti, būti geresniems ir savo gyvenime siekti daugiau, bet taip pat nematau nieko blogo iš to ir užsidirbti. 

- Ar galėtumėte save pavadinti „sėkmingu verslininku“? Kodėl?

Ši sąvoka yra labai apgaulinga. Aš manau, kad „sėkmingu“ gali vadintis tuomet, jei darai tai, kuo tiki, kas tau patinka ir yra prasminga. Sėkme laikau procesą, o ne rezultatą. Tokiais principais vadovaujuosi kasdien ir tuomet, taip, galiu ir save laikyti sėkmingu verslininku.  Ir net sėkmingu žmogumi.

- Kaip manote, kiek svarbi sėkmė žmogaus gyvenime ir versle? Ar savo mokinius siekiate programuoti sėkmei?

Sėkmę mes suprantame ne kaip rezultatą, kaip kažkokį griežtai apibrėžtą tikslą, pavyzdžiui, gausiu gerą darbą, nusipirksiu naują automobilį, jau bus sėkmė. Ne, sėkmė yra galimybė sąžiningai dirbti patinkantį darbą, padėti kitiems, stengtis kurti laimingą šeimą, būti geram kitiems. Būtent tokie dalykai yra sėkmė ir apie tai mes kalbame su vaikais, lankančiais „Sėkmės mokyklą“, bandome išaiškinti jiems tokią sėkmės sampratą, o ne tą nuvalkiotą, kuri dažnai propaguojama visuomenėje. Mes taip pat mokome, kad kelyje į sėkmę neabejotinai susiduriama ir su nesėkmėmis ir tame nėra nieko blogo, tik reikia iš jų pasimokyti. Nesistengiame nurinkti akmenų nuo jų kelio, bet kaip tik paaiškiname, kad tų akmenų kartais ir reikia. 

- Kaip savo „Sėkmės mokykloje“ mokinius mokote spręsti sunkumus, su kuriais tenka susidurti realiame gyvenime, karjeroje? Ar manote, kad tai svarbu šiuolaikiniam žmogui?

Tai yra tikrai svarbu. Tiek kasdieniame gyvenime, tiek karjeroje svarbu neatitrūkti nuo realybės, kurioje be abejonės, yra ir gero, ir blogo. Svarbu to išmokyti jauną žmogų, kad jis tam pasiruoštų, nes mokykla, deja, yra tarsi šiltnamis, kur jam pasako, ką reikia išmokti ir jei tai išmoksi, gausi dešimt. Gyvenime dažnai taip nėra – dažnai tu pats turi ir susigalvoti sau užduotį, ir ją spręsti, ir pasiekti gerą rezultatą. Niekas neturės nei laiko, nei noro tau kažko sakyti. Mūsų organizacijoje ir siekiame nesudaryti tų „šiltnamio sąlygų“, bet kaip tik skatinti, kad mokiniai patys mokytųsi, veiktų, dalyvautų kuo didesniame skaičiuje šio projekto veiklų. Turime įkūrę ir alumnų programą, su jais palaikome ryšį, kalbame ir kuriame naujus projektus. Neseniai buvome suorganizavę ir labdaros akciją, kur vaikai sugalvojo, kaip galima užsidirbti pinigų labdarai – dalino arbatą su sausainiais ir kvietė aukoti. Kalbamės, kad yra visokių žmonių ir situacijų, kad reikia padėti tiems, kuriems gali. Ir į mūsų programą kartas nuo karto priimame ir vaikų globos namų auklėtinius, nes grupėje norime sukurti tam tikrą mūsų visuomenės atspindį, kuriame visi nebūtų vien turtingų tėvelių vaikai, bet priešingai, ir socialiai pažeidžiami, ir mažiau motyvuoti, kas ir leidžia vieniems iš kitų pasimokyti, priimti tokius, kokie esame.

- Kaip, Jūsų nuomone, sėkmingi žmonės įveikia sunkumus? Galbūt yra tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galėtumėte išskirti?

Taip, esmė yra tame, kad reikia sunkumus įveikinėti. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp žmonių, kurie juos įveikia, ir tų, kurie jų neįveikia. Dažnai atrodo, kad kiti žmonės yra labai sėkmingi – pakanka pasižiūrėti jų „Facebook“ profilius – atostogauja prie smaragdinių jūrų, keliauja po egzotiškus kraštus ar pan. Visgi tai yra labai apgaulinga, nes reikia įsisąmoninti, kad visi turi rūpesčių. Kaip tik, kuo daugiau darai, su tuo daugiau iššūkių susiduri ir kai turi savybę imti ir spręsti jas, o ne tik galvoti apie jas, ar dar blogiau, tik skųstis, tai jos anksčiau ar vėliau išsisprendžia. 

- Su kokiomis didžiausiomis kliūtimis susidūrėte Jūs, imdamasis šios veiklos – t. y., kurdamas šią organizaciją?

Nėra ką slėpti, didžiausios kliūtys buvo finansinės. Kai keliese pradėjome dirbti oficialiai, tai užtikrinti stabilius atlyginimus ir gauti pajamų buvo sunku. Aš, kaip vadovas, galėjau ne visada pats gauti atlyginimą, bet to negalėjau leisti kitiems savo darbuotojams. Pirmi du metai, kol atsistojome ant kojų, buvo sunkūs, tačiau kai išsisprendė šios kliūtys, tapo žymiai lengviau. Tačiau dabar jau yra kitų sunkumų – kai nori daugiau pasiekti, daugiau ką pakeisti ir dirbdamas geriau pažįsti situaciją, pamatai tam tikras problemas. Dirbdami „Sėkmės mokykloje“ pamatėme realią švietimo sistemos Lietuvoje situaciją ir supratome, kad reikia pavyzdinės mokyklos, nes negali vieną dieną ateiti ir pasakyti, kad dabar visose daugiau nei 1000 mokyklų viskas bus kitaip. Mes vadovaujamės kitu principu – teigiamas pavyzdys turi būti šalia, kas norės, tas mokysis iš mūsų, per prievartą mes nieko neversime. Štai dabar atsiranda  tikslas kurti fizinę mokyklą pagal demokratinės mokyklos pavyzdį, bet būti tuo pavyzdžiu nėra lengva. Prisiėmus tokį įsipareigojimą, didžiausias iššūkis, turbūt ir yra išlaikyti šią kokybinę kartelę ir nenuvilti kitų.

- Kaip manote, ar šiuolaikinei švietimo sistemai dar reikalingi radikalūs pokyčiai ir ar dar yra kur plėstis?

Taip, tikrai yra kur plėstis, nes kartais atrodo, kad tie pokyčiai vyksta ne ten, kur turėtų vykti. Regis, reformos „nuslysta paviršiumi“ ir yra vykdomos „gaisrų gesinimo“ principu. Pavyzdžiui, gaunami duomenys apie tai, kad penktokų rezultatai matematikoje yra prasti, ir tuomet kaltinami mokytojai, organizuojami kursai, seminarai, rengiamas jų kvalifikacijos kėlimas. Bet nesusimąstoma, kad prasti penktokų rezultatai gali būti nulemti to, kad pradinėje mokykloje jie nebuvo pakankamai motyvuoti mokytis, gal ten kažkas vyko kitaip nei turėtų, kas nulėmė jų nenorą mokytis. Gal pradinukai nuo pat pradžių verčiami per daug mokytis, kai jau nuo pirmų klasių yra siunčiami į olimpiadas, net ir jiems yra samdomi korepetitoriai. Kai prisiklausai tokių ir panašių istorijų, supranti, kad tokios švietimo situacijos per vieną dieną nepakeisi, bet reikia ieškoti pagrindinių problemų ir esamą situaciją keisti būtent nuo ten, kur jos ir prasideda.

- Ką galėtumėte patarti sėkmingam žmogui, susiduriančiam su aplinkinių pavydu, intrigomis? Kaip reikėtų elgtis, siekiant išlikti sėkmingu ir sklandžiai tęsti savo veiklą?

Žmonės yra labai skirtingi, kalba įvairius dalykus. Į kai kurių jų pastabas, kritiką verta įsiklausyti, ypač jei tai – svarbūs, brangūs žmonės, neverta iškart atmesti jų nuomonės, kuri gali būti ir ne visada maloni. Išklausius, reiktų kritiškai viską pasverti, pagalvoti, ar tame yra bent dalis tiesos, jei taip – būtinai tuo pasinaudoti.  O jei susiduriama su žmonėmis, kurie tikrai piktybiškai stengiasi pakenkti, bent jau aš stengiuosi su jais nebendrauti, ignoruoti. Nors dar kelias dienas jų blogos mintys ir gali persekioti, tačiau palaipsniui tikrai pasimiršta. Mano patarimas galėtų būti toks – reiktų stengtis tokius negatyvius žmones pakeisti pozityviais –  palaikančiais, stengtis elgtis priešingai, kad atsvertum jų neigiamas emocijas.

- Kaip manote, ar apskritai įmanoma visą laiką išlikti sėkmingu?

Visko būna, kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko ir klaidų, ir sunkumų, ir nusižengimų prieš save ir kitus, bet tai irgi yra normalu. Visą laiką neįmanoma būti vien tik geru, labai geru ir dar geresniu... Juk nepakilsi iki Dievo ar iki kažko absoliučiai tobulo. Dėl to visada būna laipsniškas kilimas, po to – nusileidimas, kad ir vėl turėtum kur kilti.

- Ko galėtumėte palinkėti žmonėms, kurie nori imtis kažko nauja ar kurti savo verslą, bet nesiryžta, nes bijo suklysti, bijo aplinkinių kritikos?

Sunku pasakyti kažką nebanalaus, nes viskas iš esmės jau turėtų būti girdėta. Aš pats darau du dalykus – pirma, turiu tam tikrą norą ir aiškiai jį sau įsivardinu. Antra, dedu visas pastangas, kad jį įgyvendinčiau. Šie du dalykai man nuo seniai pasiteisina, nes esu pastebėjęs, kad vien noro neužtenka, bet ir vien pastangų negana. Reikia kad jie abu veiktų kartu, tik tai leidžia sklandžiai judėti į priekį.

- Jei būtų galimybė, ar dar kartą iš naujo imtumėtės naujos veiklos? O gal dar kažką keistumėte jau esamoje?

Jeigu šio klausimo būtumėte paklausę manęs tuomet, kai buvo pradinis organizacijos „Sėkmės mokykla“ etapas, tai būčiau atsakęs, kad ne, nesiryžčiau ar būčiau žymiai geriau pasiruošęs, prieš imantis šios veiklos, mažiau rizikuočiau. Dabar, kai tie sunkumai praeityje, sakyčiau, kad taip, daryčiau tą patį, net negalvodamas. Turbūt gyvenime yra taip, kad kai esi tam tikrų procesų eigoje, tai lengva sakyti, kad ne, tai yra klaida, be reikalo. Jeigu tu juos įveiki, tai supranti, gerai, kad tai padarei, nes geresnis laikas turbūt ir nebūtų atėjęs. Dabar manau, ir esu tokioje stadijoje, nesigailiu dėl to, ką padariau. Jeigu dabar reikėtų pradėti kažkokius pokyčius, tai vis tiek manau, likčiau prie socialinio verslo idėjos, nenorėčiau grįžti į samdomą darbą.

- Kaip matote savo organizacijos ateitį? 

Labai tikiuosi, kad 2015 m. rugsėjį mūsų organizacijai pavyks atidaryti pirmąją demokratinę mokyklą Lietuvoje. Ir kad pradėję nuo pradinių klasių, mes kiekvienais metais augsime, stiprėsime ir didėsime. Tikiu, kad šalia tos mokyklos bus įdiegtas ir institutas, kuris rūpinsis demokratinio ugdymo principų diegimu ir kitose šalies mokyklose, kad tai atneštų pokytį į kuo didesnį skaičių Lietuvos mokyklų. Labai tikiuosi, kad ir dabar esančios „Sėkmės mokyklos“ programos toliau plėsis, tobulės ir, reaguojant į besikeičiančius jaunimo poreikius, atsiras naujų. Tikiuosi, kad ir toliau mūsų organizacija bus naudinga. 

- Ko norėtumėte palinkėti savo „Sėkmės mokyklai“?

Gerai praleisti laiką dirbant esamus ir naujus projektus. Taip pat, kad dirbdami ir kurdami geresnę ateitį kitiems nepamirštume vieni kitų.

„Verslo istorijų“ komanda nori palinkėti, kad ši organizacija ir toliau vykdytų užsibrėžtus tikslus, nepristigtų ryžto keisti esamą švietimo situaciją, ir kad toliau būtų „Sėkmės mokykla“ visomis šių žodžių prasmėmis. Daugiau apie šią organizaciją, jos įkūrėją Nerijų Buivydą ir kitus organizacijos narius galite sužinoti apsilankę oficialiame internetiniame puslapyje „Sėkmės mokykla“.

Pašnekovą kalbino ir straipsnį parengė Augustė Miškinytė

Verslo istorijos

Istorija, kaip hobiai tampa verslu..

Kelių mokymo agentūrų įkūrėja, lektorė, SEO ir marketingo paslaugų agentūros vadovė, mokymų metodikų autorė, knygų rašytoja Evelina Tamulaitienė - pavyzdys, įrodantis, kad moterys gali būti ne tik puikios mamos, kulinarės ar svajotojos, bet ir verslininkės, realizuojančios savo svajones bei...

FOTOGRAFIJA TAI – DOKUMENTACIJA FOTOAPARATU

„Gyvenimo tikslas -  kiekvieną akimirką būti laiminga, mylėti ir būti mylimai“, – teigia fotostudijų „Lempa“ bei „Mažylio istorija“ įkūrėja Gerda Žemaitytė. Savo kūrybą ji vadina dokumentacija fotoaparatu, mėgsta animaciją, myli gamtą ir senamiesčius. Papasakok apie save. Gerda Žemaitytė...

„Elady“ verslas kaip nuotykis ir savęs išbandymas

Viena iš „Elady“ atstovių Anželika savo patirtimi  dalinasi su skaitytojais. „Mes esame dvi seserys – dvynės. Nuo mažens viską darėme kartu. Kartu eidavome į mokyklą, kartu – į kolegiją, kartu – į universitetą. Džiaugiamės, kad viskas susiklostė taip, kad dirbame taip pat...

Margi tekstilės verslo raštai - DANDELION

Mados ir tekstilės verslo rinka yra pripažįstama, kaip viena pelningiausių ir konkurencingiausių pasaulyje.  O kokia situacija yra šiame sektoriuje Lietuvoje? Ar sunku į Lietuvos tekstilės, drabužių dizaino, prekybos rinką su savo idėjomis patekti naujam prekės ženklui ir kūrėjui? Su kokiais...

Sportininko verslas, gimęs iš hobio

Atrodytų verslas, tai nuoseklus ir sudėtingas procesas, jo kūrėjui generuojantis dažnai nemažus pinigus. Bet kaip atrodo verslas, kuris gimsta iš hobio? Ir kaip atrasti verslo nišą, kuri neša ne tik pinigus, bet ir teikia malonumą?  Apie tai ir dar daugiau mums papasakos fen.lt maisto papildų...

Nes gyvenimas yra gražus!

Tekstilės ir drabužių pramonė Lietuvoje laikoma kaip viena iš didžiausių šalies eksportuotojų. Kaip bebūtų šiuo metu ši pramonė susiduria su naujais iššūkiais, kuomet klientų poreikiai viršija žmogiškųjų išteklių pajėgumus, taip pat visuomenė vis labiau ieško gaminių, kurie patenkintų individualius...

Autoserviso sėkmės istorija

Visi žinome, dažnai žmogaus sėkmė priklauso nuo jo mėgstamos veiklos, nuolatinio domėjimosi, siekio tobulėti ir atkakliai dirbti. Vienas iš tokių puikių pavyzdžių – Artūras Mačiūnas autoserviso TOPTIS vadovas, kuris praėjusią savaitę jau atidarė trečiąjį automobilių servisą TOPTIS Vilniuje. Savo...

MAROKIETIŠKAS RESTORANAS... IŠ MEILĖS

Taip, šio verslo istorija prasideda Maroke, paskutinę kelionės dieną užsukus į tradicinius marokiečių namus vakarienės. Juose paragautas tikras marokietiškas maistas ir ... tuose namuose sutiktas jaunas vyras ir atves Kristiną Nargėlaitę iki jos svajonės išsipildymo turėti savo restoranėlį ir...

Iš vilnos nuvelta laimė

Nemažai žmonių norėtų imtis veiklos, artimos širdžiai, tačiau nesiryžta, nes baiminasi pasekmių – netikrumo, aplinkinių kalbų ar kitokių sunkumų, kurie patiems neretai atrodo neįveikiami... Tačiau verta dažniau atkreipti dėmesį į istorijas apie tuos žmones, kurie ryžosi imtis vystyti kilusią idėją,...

Dekostudija.lt – kūrybos vaisius

Kūrybiškumo svarba abejojančių surasti sudėtinga. Mokslinininkai ir psichologai pateikia vis daugiau nenuginčijamų faktų apie jo svarbą. Kūrybingi žmonės yra laimingesni, geresni darbuotojai, pavyzdingesni tėvai, autoritetingi mokytojai. Tai tokie žmonės, iš kurių norisi imti pavyzdį, jie...

Drąsa mąstyti kitaip

Kas pirmiausia šauna į galvą, pagalvojus apie sodo ar aplinkos apželdinimą? Kaip dažnai apskritai apie tai susimąstoma? Šiuolaikinių apželdinimo kursų įmonės „Geltonas karutis“ įkūrėja Lina Liubertaitė teigia, kad apie tai pagalvoja tikrai ne vienas lietuvis, tik gana dažnai tokios mintys sukasi...